Link Kovo 11-osios: praeitis ir dabartis

Nuo 1918 metų vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo jau praėjo 96 metai. Tai buvo ilgas ir tautai labai reikšmingas sąmonėjimo kelias. Iš pradžių du metai kovų dėl Nepriklausomybės, po to sekė du dešimtmečiai savos tautiniais pagrindais pagrįstos valstybės kūrimas. Šis laikotarpis leido lietuviams išmėginti savo sugebėjimus, sustiprėjo žmonių pasitikėjimas savimi ir valstybe, įsiterpusia į tarptautinę valstybių bendriją. Lietuvoje įvyko kultūros lūžis- ji suvakarėjo, realizuodama savo iniciatyvą, veiklumą, individo teigimą ir asmens atvirumą pasauliui. Lietuviai tapo savo žemės ir savo krašto šeimininkais. Viena karta galėjo  laisvai subręsti, savo mokyklose mokytis- ne tik gimtąja kalba, bet ir savo tautine dvasia, nežabojama svetimos priespaudos.

1940 -1944 metais valstybę ištiko tikra katastrofa - Nepriklausomybės netektis. Lietuvą paeiliui okupuoja sovietai ir naciai. Žmonėms buvo nepaprastai sunku susigaudyti, kas nutiko su tauta ir jos žmonėmis. Tik sąmoningumas, pasitikėjimas savimi ir pasiryžimas nuo 1944 metų prasiveržė kovoti jau prieš antrąją sovietų okupaciją.

1918 metais karius savanorius dar reikėjo mobilizuoti ir žemės pažadėti. 1945 metais į miškus išėjo tūkstančiai savo valia kovoti dėl krašto laisvės.

Nuo 1918 metų Vasario 16-osios iki 1990 metų Kovo 11-osios praėjo 72 metai ir 23 dienos. Tiek suskaičiuota. Iš jų tik 22 metai nepriklausomi. Visa kita – priešinimasis okupacijoms: ginkluota partizanų ir neginkluota rezistentų kova, gyventojų tremtys ir deportacijos, tautos dvasios luošinimas. Tačiau visą laiką ruseno laisvės viltis. Viename , matyt iš tremties į Lietuvą siųstame ketureilyje buvo įrašyta: „Mamyte, lai kryžius Tave paguos varguos, o aš sugrįšiu, kai Trispalvė plevėsuos.“ Nežinomoji Genė taip rašė iš Rasų 1978 m. rugpjūčio 16 d. Po dešimties metų susikūrė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis. 1988 metų spalio 7 d. tautinė vėliava suplevėsavo Gedimino pilies bokšte. 1990 metų vasario 24 d. Lietuvoje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Tų pačių metų Kovo 11-osios vakare atkurta Lietuvos Nepriklausomybė.

Nuo 1990 metų Kovo 11-osios jau praėjo 24 metai. Tai pati valstybės jaunystė. Nepriklausomybė atkūrimą paskelbė tautos atstovybė - išrinktoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis seimas, turėjusi tam gyventojų daugumos- vyrų ir moterų, brandaus jaunimo įgaliojimus. Vasario 16-ąją Lietuvos valstybės atkūrimo aktą paskelbė 20 Lietuvos Tarybos, išrinktos 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje, vyrų. Tuomet buvo suvokta, kad valstybės kūrimas yra vyriškas reikalas. Tačiau ir vienu ir kitu atveju- išreikšta ta pati Lietuvos gyventojų valia - mes norime būti nepriklausomi. Tačiau jau 1918 metais ir Lietuvos moterims (10 metų anksčiau negu D. Britanijos ir Prancūzijos moterims) buvo suteikta rinkimų teisė: rinkti ir būti išrinktai į tautos atstovybes: savivaldybes, seimą. Prasidėjo demokratinis tautos kelias.

Vasario 16-ji  yra mūsų tautos subrendimo diena. Išsipildė Jono Basanavičiaus svajonė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai. Ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis.“  Kovo 11-oji yra lietuvių tautos gyvybingumo įrodymas, laisvės troškimų išsipildymas.

Tarp šių dviejų datų yra panašumai – 1918 ir 1990 metais kraštas buvo okupantų - vokiečių ir sovietų valdomas. Krašte šeimininkavo svetimos kariuomenės. Tuomet užsienio valstybės, nors ir pripažindamos tautų apsisprendimo teisę, nenorėjo girdėti apie kažkokią Lietuvą. Vieniems šis kraštas buvo Rusijos ( Sovietų Sąjungos ) imperijos, kitiems net buvusios  Lenkijos karalystės dalis.

Šiandien padėtis visiškai  kitokia. Esame laisva, demokratiška valstybė. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvesta okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Kuriame pilietinę visuomenę. Žmonių atmintyje liko gyva tautinio atgimimo, visuotinio pakilimo, vilties, tikėjimo, žmogiškų vertybių, glaudaus ryšio tarp valdžios ir tautos laikotarpis.

 Šiandien viso to nėra. Reikėtų vėl atgaivinti santarvės idėją, tarnystės tautai idealą. Santarvės praradimas  a.a. tautos poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „kliūtis mūsų kelyje ir augime“. Mūsų atmintyje telpa didžiausi mūsų troškimai. O tarp jų didžiausia mūsų viltis: kol esame laisvi ir kartu jaučiame skaudančią tautos širdį, niekas iš mūsų negali atimti teisės būti savimi savo protėvių žemėje. 

Juozas Brazauskas, istorikas, Panevėžio miesto Tarybos narys