Vasario 16 -osios idėja
Lietuvių tauta per amžius ėjo labai sunkiu ir vingiuotu laisvės ir pavergimo, nepriklausomybės įgijimo ir praradimo, savęs pažinimo ir apsisprendimo keliu.
Susikūrusi XIII a. viduryje ir gyvavusi 500 metų, kovose su užkariautojais vokiečiais, švedais, rusais apgynusi laisvę, Lietuvos valstybė XVIII a. pabaigoje (1795 m.) po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Lietuva neteko net savo vardo. Caro pareigūnai ją pavadino Šiaurės vakarų kraštu.
Tačiau tauta neprarado istorinės atminties. Beveik kas trisdešimt metų- 1794, 1831, 1863 m. vėl kilo į kovą prieš pavergėjus. Kiekviena nauja žmonių karta kilo į kovą dėl savo krašto laisvės, buvo žiauriai malšinama, patyrė labai dramatiškus gyvenimo tarpsnius. Po 1863 metų sukilimo numalšinimo paaiškėjo, kad tautai išsivaduoti nepakanka nei patriotizmo, nei entuziazmo, net ginkluotos kovos.
Jau XIX a. kai kurie mokslininkai prognozavo visišką lietuvių tautos išnykimą. Bet tauta nepalūžo. XIX a. antroje pusėje išryškėję nauji išsivadavimo siekiai peraugo į tautinį sąjūdį. Jis pažadino ir sustiprino tautinę savimonę ir tautinio orumo jausmus, atgaivino tautos dvasią. Naujoji lietuvių inteligentija, kilusi iš pasiturinčių valstiečių, iškėlė savus tikslus: blaivus tikrovės pažinimas, konkretūs darbai tautos labui. Maži darbai svarbesni už dideles svajones. Tik darbas tautos labui gali pakelti tautos kultūros lygį, padėti jai atsikratyti svetimšalių globos.
Kitokia pasidarė pati lietuvių visuomenė. Romantinę lietuvybės sampratą pakeitė modernus požiūris į tautiškumą. Imta ieškoti atsakymo į klausimą: kas yra lietuvis, kas sieja visus lietuvius. Plintanti nauja tautiškumo samprata rėmėsi kalbos atskirumu, kultūros savitumu. Kartu iškilo nebe istorinės, o etnografinės- lietuvių gyvenamos Lietuvos- idėja. Lietuviai- jau ne tik valstiečiai, bet ir dalis bajorų, iš kaimo kilusi inteligentija, dalis amatininkų.
Pirmieji nauji inteligentai buvo Peterburgo ir Maskvos universitetų studentai lietuviai, augę ir auklėti nebe lenkų tradicijų dvasia. Jie jau nebenorėjo pripažinti lietuviais tų, kurie nevertino gimtosios kalbos. Jie ragino apsispręsti: būti lietuviu ar lenku. Sulenkėjusiems lietuviams, ypač bajorams, tai buvo tragedija. Lietuvių inteligentija stengėsi savo veiklą aprėpti kuo daugiau tautinių interesų. Pirmenybę teikė kultūriniam, ypač tautos dvasios žadinimui. Tarp lietuvių inteligentų dar buvo populiarios švietėjų idėjos. Vienintele išeitim savo tautai, tikruoju visuomenės pažangos šaltiniu jie laikė mokslą, platinantį gėrį ir teisingumą. Iš pradžių lietuvių inteligentija, laikydamasi švietėjų idėjų, siekė lietuvių spaudos draudimo panaikinimo, kovojo dėl tautinės mokyklos, dėl gimtosios kalbos. Tam ji naudojo Rusijos valdžios leidžiamą politikos kritiką. Buvo rašomi prašymai caro pareigūnams, skundai. Lietuvių tautinis sąjūdis buvo netradicinis, savitas. Lietuviams teko grumtis dėl elementariausių tautos kultūrinio reiškimosi teisių: turėti gimtąją kalbą, tautinę mokyklą, laisvai išpažinti katalikų tikėjimą.
Rusijos valdžia iš pradžių stengėsi užkirsti bet kurį legalų kelią į politinę laisvę, neleido net kalbėti apie tai. Už prašymų, peticijų siuntimą žmonėms grėsė susidorojimas. Tačiau nepaisydami to, lietuvių inteligentija caro valdžios pareigūnams ir jų vykdomam rusinimui priešinosi daugiausia „darbuodamasi plunksna“. Lietuvių tautinis sąjūdis reiškėsi „ pakėlime kalbos, rašyme išplatinime lietuviškų knygelių ir gazietų ir susižinojime mylėtojų tėvynės per kalbą ir raštą.“
XIX a. 8 –o dešimtmečio pabaigoje - 9 dešimtmečio pradžioje lietuvių visuomenės, inteligentijos politinės iliuzijos- viltys prašymas, valdžios kritika ką nors laimėti- ėmė sparčiai blėsti. Nuo jų išvadavo tikrovė. Svarbiausio tikslo- nevaržomai dirbti kultūros, švietimo darbą, patriotinį darbą- lietuvių inteligentijai taip ir nepavyko įgyvendinti. Tam trukdė lietuvių spaudos draudimas. Taigi į spaudos atgavimą buvo sutelktos visos pastangos.
Katalikų bažnyčia, ypač kad turėjo veiklų ir gabų vadovą- vyskupą Motiejų Valančių- pirmoji pradėjo kovą su rusinimu. Kunigai ėmė organizuoti liaudį, kai tik atsirado tam galimybė. Matydami skurdų žmonių gyvenimą, okupantų priespaudą, trokšdami pažadinti tautą iš miego, kunigai ėmėsi liaudies švietimo. Tai buvo pirmasis dvasininkijos žygis.
Svarbiausias vyskupo uždavinys buvo žadinti pačių lietuvių atsparumą ir skatinti pasipriešinimą rusinimui. Vyskupas skatino kunigus steigti parapines mokyklas, o pamoksluose ragino žmones mokyti vaikus skaityti. Vertindamas vyskupo M. Valančiaus nuopelnus tautinio atgimimo veikėjas Jonas Šliūpas rašė, kad jis išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Po keliolikos metų, kai naujoji lietuvių inteligentija slapta ėmė leisti lietuviškus laikraščius ir per juos žadinti tautą, jau buvo kas tuos laikraščius skaito ir sąmonėjo.
Knygnešystė buvo kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis. Knygnešiai atlaikė lietuviškos knygos ir žodžio puolimą, surengtą caro žandarų, policijos, pasienio kariuomenės. Spaudos draudimo metais (1864-1904) Lietuvoje nukentėjo apie 3 tūkstančius knygnešių. Daugelis jų atsidūrė Sibire. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kaune, karo muziejaus skverelyje, įamžinant knygnešių atminimą, buvo įrengta „Knygnešių sienelė“. Tamsaus granito plokštėje aukso raidėmis įrašytos 100 labiausiai pasižymėjusių knygnešių pavardės. Jie priklausė beveik 30 profesijų, luomų- gydytojų, vaistininkų, mokytojų, moksleivių, rašytojų, studentų, kunigų, vargonininkų, siuvėjų, kurpių, prekybininkų, dvarininkų, ūkininkų. 1950 m. tą memorialą tuometinė okupuotos Lietuvos valdžia sunaikino. Dabar paminklinė sienelė atstatyta ir primena mums tuos, „ kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę“.
Slaptas lietuvių vaikų mokymas buvo dar viena liaudies priešinimosi rusinimui forma. Vien mokymasis gimtąja kalba reiškė nepaklusnumą valdžiai. Caro valdininkai greitai suprato pragaištingą slaptųjų mokyklų vaidmenį ir ėmėsi uoliai jas persekioti ir naikinti. Slaptųjų mokyklų mokytojai- daraktoriai buvo įvairaus išsilavinimo, tačiau dažniausiai savamoksliai, patys slaptose mokyklose arba namie pramokę šiek tiek skaityti ir rašyti valstiečiai. Rusijos valdžiai iš dalies pasisekė- nemaža dalis lietuvių išsižadėjo gimtosios kalbos. Tai artino tautos pražūtį.
Įkvėpta dar gyvų švietėjų ir tautinio atgimimo idėjų viena žymiausia liaudies švietėja pasidarė rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja G. Petkevičaitė- Bitė. Ji dirbo negailėdama savęs. Persekiojama, kenčianti dėl kai kurių tėvų nesąmoningumo. Ji švietė liaudį bendradarbiaudama su knygnešiais, ypač Antanu Bataičiu. Slaptų mokyklų persekiojimas, varymas į valdiškas (rusiškas) mokyklas nepalaužė atkaklaus liaudies siekimo gauti teisių gimtajai kalbai, tautos mokyklai. Slaptose mokyklose skaitymo ir rašymo pramoko dauguma valstiečių vaikų ir jiems atsivėrė galimybė šviestis, sąmonėti.
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje prasidėjo lietuvių inteligentijos skaidymasis į politines sroves. Jis vyko pasaulėžiūriniu pagrindu. Pažiūrų skirtumus labiausiai išryškino tautinio sąjūdžio periodinė spauda (aušrininkai, varpininkai, apžvalgininkai). Pirmosioms dviem priklausė inteligentai liberalai, likusiai- inteligentai katalikai. Daliai inteligentijos buvo artimos socialistų idėjos. Idėjinių srovių santykiai anaiptol nebuvo tolerantiški ir kai kada pasireikšdavo tarpusavio neapykanta.
Pačioje XIX a. pabaigoje (1896 m.) Lietuvoje susikūrė pirmoji – Lietuvos socialdemokratų - partija. Ją vienijo kairiųjų pažiūrų atstovai. 1902 m. susikūrė liberaliosios inteligentijos-Lietuvių demokratų partija. Lietuvos socialdemokratų partija laikėsi kiek nuošaliau nuo tautinės veiklos, o Lietuvių demokratų partijai nepavyko sutelkti visų Lietuvos demokratų jėgų. Tačiau Lietuvos politinės nepriklausomybės siekio aiškus suformulavimas rodė, kad lietuvių tauta jau buvo politiškai susiformavusi.
Lietuvių spaudos draudimo panaikinimu (1904 m.) buvo pripažintas lietuvių tautos egzistavimas. Lietuviams atsivėrė naujos galimybės lengviau išmokti rašto, palankesnėmis sąlygomis plėtoti tautinę kultūrą. Ilga ir atkakli kova dėl savo spaudos, mokyklos rodė lietuvių sąmonėjimą. 1905 m. Vilniuje buvo sušauktas lietuvių suvažiavimas, žinomas Vilniaus Didžiojo seimo vardu. Suvažiavime vieningai pasisakyta už Lietuvos autonomiją Rusijos valstybės sudėtyje. Autonomijos siekis buvo pirmasis tautinės valstybės atkūrimo etapas. Seimo nutarimai pažadino tautinį susipratimą visoje Lietuvoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918) išryškėjo kiekvieno tautinio sąjūdžio tikslas - valstybės nepriklausomybės siekis. Karo metais paplito idėja- tautos teisė gyventi savarankiškai. Tai neturi priklausyti nuo jos didumo, kiekviena, net ir nedidelė, bet pakankamai materialiai ir dvasiškai subrendusi tauta gali turėti savo valstybę. Tačiau ši doros principais paremta teisė galėjo būti pritaikyta lietuvių tautai tik tuo atveju, jei jos balsas bus išgirstas, įvertintas lietuvių tautos noras apsispręsti: likti Rusijos imperijos sudėtyje ar atkurti nepriklausomą valstybę.
Neketinta atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės: tai, kas negrįžtamai praėjo, buvo ryžtingai atsisakyta. Nepopuliaru buvo atkurti LDK sąjungoje su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo metais į Lietuvą ėmė pretenduoti jos okupantė- Vokietija. Sudėtingomis to meto sąlygomis Lietuvos ateities klausimą tarptautinėje arenoje galėjo iškelti jos okupantai- vokiečiai. Lietuvių politiniai veikėjai ir numatė pasinaudoti šia galimybe, Lietuvos valstybę. Vokiečiams nenoromis sutinkant ( jie tikėjosi išlaikyti Lietuvą sau) rodydami daug sumanumo, darydami nuolaidas, rizikuodami savo autoritetu ir garbe.
Karui einant į pabaigą, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vokiečiai leido sušaukti lietuvių konferenciją. Ji vieningai deklaravo tautos apsisprendimą kurti nepriklausomą konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos taryba iš 20 asmenų. Tuo metu jai vadovavo aktyvus visuomenės veikėjas Antanas Smetona. Tačiau dar reikėjo įkvėpti kraštui viltį ir norą tapti laisvais, jos žmonėms supratimą, kad Lietuva gali ir turi būti nepriklausoma.
1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Taryba, vadovaujama naujo jos pirmininko, dr. Jono Basanavičiaus paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Taip išsipildė tautos išsivadavimo sąjūdžio, aušrininkų ir varpininkų, knygnešių lūkesčiai. Tauta pasiekė savo tikslą. Tiesa ir drąsa nugalėjo. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valstybės laukė ilgas kovų ir vargų kelias ginant ir stiprinant valstybę. Tačiau jau buvo tauta, atsakinga už savo dabartį ir ateitį, sugebanti ginti savo interesus, kurti istoriją.
Toliau sekė Nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Nuo 1920 metų prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimas ir stiprinimas, kuris tęsėsi 20 metų. Ką mūsų tautai davė tie lemtingi du Nepriklausomybės dešimtmečiai? Pirmiausia, atkurtą tautiniais pagrindais valstybę, turėjusią savo kad ir mažesnę nei pageidauta teritorija, vyriausybę, kariuomenę, ūkį ir kultūrą, antra, šis laikotarpis leido lietuviams išmėginti savo sugebėjimus, sustiprinti pasitikėjimą ir įsiterpti į tarptautinę valstybių bendriją, trečia, Lietuvoje įvyko kultūrinis lūžis- ji „suvakarėjo“, realizavo iniciatyvą, veiklumą, individo teigimą, asmens atvirumą pasauliui, ketvirta, stiprinant valstybę savo indėlį įnešė nemaža tautinių mažumų bendruomenė, išskyrus tuos jos sluoksnius, kurie savęs nesiejo su Lietuvos valstybe.
Vasario 16-ji virto lietuvių tautos švente. Nepriklausomybės metais Lietuvos miestai ir miesteliai, kaimai tą dieną pasipuošdavo tautinėmis vėliavomis, juose vyko mitingai, manifestacijos, buvo pagerbiami dėl Nepriklausomybės žuvę kariai savanoriai, bažnyčiose už Lietuvos laisvę laikomos šv. Mišios.
Trumpas valstybingumo blykstelėjimas ir jau antrosios sovietinės okupacijos sąlygomis- 1949 m. Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje visos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovų vasario 16 –ąją pasirašyta Nepriklausomybės deklaracija, skelbianti, kad galutiniu partizanų kovos tikslu laikomas siekis atkurti Lietuvos parlamentinę Respubliką.
Skirtingas tų svarbiausių valstybingumą paskelbusių Aktų signatarų likimai. Visi 1949 metų akto signatarai – galimi mūsų valstybės vadovai -savo vizijose matę laisvą ir demokratišką Lietuvą, žuvo ar buvo okupantų žiauriai nukankinti. Mes iki šiol niekaip negalime suvokti, kaip skaudžiai ir sunkiai mus dvasiškai sužalojo okupacijų tremtys ir išdavystės. Bet nė vienam okupantų rėžimui nepavyko išbraukti iš žmonių atminties Vasario 16-osios idėjos turėti laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
1988 metai pakeitė Lietuvos veidą. 1989 m. vasario 16 d. Lietuvos Sąjūdžio Seimas priimtoje deklaracijoje pareiškė: „1918 m. vasario16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas išreiškė lietuvių tautos siekį kurti demokratišką valstybę. Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu. Lietuvos Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kokio diktato.“
Blaivus susiklosčiusios istorinės situacijos suvokimas ir kantrūs žingsniai siekti užsibrėžto tikslo leido 1990 metų kovo 11 d. Vilniuje, Lietuvos širdyje, atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Saugokime ir branginkime, puoselėkime tautos istorinę istorinę atmintį. Kol ją turime, tol esame gyvi.
Juozas Brazauskas, istorijos mokytojas ekspertas, miesto Tarybos narys
